Turkija seniai tapo pagrindiniu tašku Lietuvos poilsiautojų žemėlapiuose, kurie šimtais tūkstančiais nugula Antalijos, Alanijos, Kemerio ir kitų kurortų paplūdimius ir išpuoselėtų viešbučių baseinus. Bet Turkija tikrai turi daug daugiau nei užsakomųjų reisų paketai - tokia gamtos ir kultūros įvairovė, kad raibsta akys ir sukasi galva. Pradėkime nuo, ko gero, mažiausiai tyrinėjamos Turkijos dalies, kur poilsiautojų tikrai nėra, nes čia - nėra jūros, nėra ir užsakomųjų skrydžių bei aukščiausios kategorijos viešbučių - tai Rytų Turkija, o tiksliau - Vano ežero teritorija, kur boluoja gražuolio Ararato viršukalnė. Taigi, keliones į Turkiją pradėkime nuo toliausiai į rytus nutolusios provincijos - Vano.
Araratas - įpatingas kalnas, ir tuo, kad jis yra aukščiausia Turkijos viršukalnė (5165 m), ir tuo, kad jis yra didžiausias armėnų pasididžiavimas ir net tos šalies simbolis, ir dar tuo - kad tai įspūdinga vieta alpinistams, žygeiviams ir netradicinius maršrutus mėgstantiems keliautojams.
Viskas prasideda nuo Vano. Tai miestas, nutolęs nuo Ararato kalno prieigų per šimtą kilometrų. Čia reikės atvykti, nes Vanas turi pagrindinį šio regiono oro uostą. Bet ir be šios priežasties - Vane tikrai įdomu. Verda tradicinis turkų gyvenimas, nepagrąžintas jokiais turistinių vietų blizgučiais, galima grožėtis Vano ežero pakrantėmis, stebėtis spalvingais turgumis ir tiesiog pasinerti į vietinių gyvenimą.
Iš Vano keliaujame į Dogubayazitą, miestą, esantį vos 15 km nuo Ararato kalno. Čia žygeiviai ruošiasi kalno šturmui, pailsi, pakuojasi daiktus ir susikrauna maisto atsargas žygiui. Miestas nedidelis - jame gyvena 74 tūkst. gyventojų, tačiau yra į ką pasižvalgyti - jau nekalbant apie visada akyse stovintį vaizdą į gražuolį Araratą.
Daug žygeivių, įkopusių į Araratą sako, kad viskas priklauso nuo orų tuo metu. Jeigu bus geras oras, todėl kopimas bus nesunkus ir beliks tik mėgautis vaizdais, jeigu oras bus bjaurus, tada teks kovoti su gamtos stichijomis ir lipti ne tik į kalną bet ir lipti per save.
Kopimas į Ararato kalną truks tris dienas, per tokį laiką galima neskubant, atsipalaiduojant ir iš lėto adaptuojantis prie kalnų aukščio prisitaikyti ir einant iš stovyklos į stovyklą priprasti prie pasikeitusių sąlygų. Maždaug 4 km aukštyje prasideda sniegas ir ledas, kartais prireikia sniego kačių ir ledkirčių, tad Araratas gali būti iššūkis kalnų kelionių pradmenis studijuojantiems naujokams. Viską atperka paskutinė diena - paryčiais, vos auštant pradedama kilti iki viršūnės. O ten, euforija, ir - jeigu leidžia oras - nuostabūs vaizdai, kuriuos, anot legendos matė Nojus (būtent čia, ant Ararato kalno nutūpė jo laivas po pasaulinio potvynio). Dar ir dabar organizuojamos ekspedicijos, kurių tikslas - Nojaus laivo liekanų paieškos. Naivu, bet įdomu.
Ararato kalnas - toli nuo visų kurortų, tad poilsinės kelionės į Turkiją metu kažin spėsite iki ten nusigauti net ir lėktuvu, juolab, kad Araratas ir kokia nors Alanija - sunkiai suderinami dalykai.
Araratas - įpatingas kalnas, ir tuo, kad jis yra aukščiausia Turkijos viršukalnė (5165 m), ir tuo, kad jis yra didžiausias armėnų pasididžiavimas ir net tos šalies simbolis, ir dar tuo - kad tai įspūdinga vieta alpinistams, žygeiviams ir netradicinius maršrutus mėgstantiems keliautojams.
Viskas prasideda nuo Vano. Tai miestas, nutolęs nuo Ararato kalno prieigų per šimtą kilometrų. Čia reikės atvykti, nes Vanas turi pagrindinį šio regiono oro uostą. Bet ir be šios priežasties - Vane tikrai įdomu. Verda tradicinis turkų gyvenimas, nepagrąžintas jokiais turistinių vietų blizgučiais, galima grožėtis Vano ežero pakrantėmis, stebėtis spalvingais turgumis ir tiesiog pasinerti į vietinių gyvenimą.
Iš Vano keliaujame į Dogubayazitą, miestą, esantį vos 15 km nuo Ararato kalno. Čia žygeiviai ruošiasi kalno šturmui, pailsi, pakuojasi daiktus ir susikrauna maisto atsargas žygiui. Miestas nedidelis - jame gyvena 74 tūkst. gyventojų, tačiau yra į ką pasižvalgyti - jau nekalbant apie visada akyse stovintį vaizdą į gražuolį Araratą.
Daug žygeivių, įkopusių į Araratą sako, kad viskas priklauso nuo orų tuo metu. Jeigu bus geras oras, todėl kopimas bus nesunkus ir beliks tik mėgautis vaizdais, jeigu oras bus bjaurus, tada teks kovoti su gamtos stichijomis ir lipti ne tik į kalną bet ir lipti per save.
Kopimas į Ararato kalną truks tris dienas, per tokį laiką galima neskubant, atsipalaiduojant ir iš lėto adaptuojantis prie kalnų aukščio prisitaikyti ir einant iš stovyklos į stovyklą priprasti prie pasikeitusių sąlygų. Maždaug 4 km aukštyje prasideda sniegas ir ledas, kartais prireikia sniego kačių ir ledkirčių, tad Araratas gali būti iššūkis kalnų kelionių pradmenis studijuojantiems naujokams. Viską atperka paskutinė diena - paryčiais, vos auštant pradedama kilti iki viršūnės. O ten, euforija, ir - jeigu leidžia oras - nuostabūs vaizdai, kuriuos, anot legendos matė Nojus (būtent čia, ant Ararato kalno nutūpė jo laivas po pasaulinio potvynio). Dar ir dabar organizuojamos ekspedicijos, kurių tikslas - Nojaus laivo liekanų paieškos. Naivu, bet įdomu.
Ararato kalnas - toli nuo visų kurortų, tad poilsinės kelionės į Turkiją metu kažin spėsite iki ten nusigauti net ir lėktuvu, juolab, kad Araratas ir kokia nors Alanija - sunkiai suderinami dalykai.